Lietuva

Pagrindiniai Lietuvos švietimo sistemos bruožai

Švietimo valdymas

Švietimo sistema yra daugiau decentralizuota nei centralizuota. Nacionalinio lygmens institucijos, savivaldybės ir švietimo įstaigos dalijasi atsakomybe teikti kokybišką išsilavinimą. Švietimo politiką nacionaliniu lygiu formuoja Seimas (parlamentas). Jis priima įstatymus, nutarimus dėl politikos krypčių. Švietimo politiką taip pat padeda formuoti ir įgyvendina Vyriausybė in corpore ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (bei kitos ministerijos). Jos priima ir įgyvendina įstatymus įgyvendinančius teisės aktus.

Švietimo ir mokslo sistemą reguliuojančius įstatymus priima Seimas. Jie galioja nacionaliniu mastu. Kitus pagrindinius teisės aktus, veikiančius nacionaliniu mastu, pavyzdžiui, Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų aprašą, priima nacionaliniu lygiu Švietimo, mokslo ir sporto ministerija arba Vyriausybė. Savivaldybės nustato ir įgyvendina savo strateginius švietimo planus, kurie yra suderinti su nacionaliniais teisės aktais. Savivaldybės užtikrina privalomą švietimą iki 16 metų. Savivaldybės organizuoja neformalųjį švietimą, pavežėjimą į/ iš ugdymo įstaigos ir kita. Mokyklos organizuoja švietimo procesą, pavyzdžiui, mokytojai gali pritaikyti nacionaliniu lygiu patvirtintas ugdymo programas pagal individualius mokinio poreikius. Formalųjį švietimą daugiausiai teikia valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos, bet privatus sektorius yra pripažįstamas kaip lygiavertis švietimo teikėjas. Privačių švietimo teikėjų veiklą reguliuoja nacionaliniai teisės aktai.

Švietimo finansavimo principai

Švietimas yra valstybės prioritetas ir yra finansuojamas biudžeto lėšomis visais lygiais. Švietimas visais lygiais yra nemokamas besimokančiajam, išskyrus aukštąjį mokslą. Apie pusė besimokančiųjų aukštosiose mokyklose, priklausomai nuo studijų rezultatų, už studijas moka patys.

Nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. keitėsi ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo finansavimo modelis. Pereita nuo „pinigai paskui besimokantįjį“ (populiariai vadinama „mokinio krepšeliu“) prie bazinių ugdymo išlaidų krepšelio, susieto su ugdymo turinio įgyvendinimu (populiariai vadinama „klasės krepšeliu“). Tai reiškia, kad maždaug 80 proc. finansavimo skiriama ne kiekvienam mokiniui klasėje („klasės krepšelio“ principu), bet pagal klasės dydį. Keletas procentų skiriama vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms pagal faktinį mokinių skaičių. Ši didžioji dalis skiriama kaip tikslinė dotacija. Skiriamus likusius mažiau nei 20 proc. savivaldybės savo nustatyta tvarka paskirsto ugdymo procesui organizuoti ir valdyti, švietimo pagalbai, mokymosi pasiekimų patikrinimui ir kt.

Profesinio mokymo ir aukštojo mokslo finansavimas grįstas „mokinio krepšeliu“ arba „studijų krepšeliu“. Ši metodika galiojo ir ikimokykliniame, priešmokykliniame ir bendrajame ugdyme iki 2018 m. rugsėjo 1 d. Tai yra tikslinė valstybės subsidija, paskirstoma mokykloms per savivaldybes / tiesiai aukštosioms mokykloms pagal faktinį mokinių/ studentų skaičių.

Mokinio krepšelio“ ir „klasės krepšelio“ lėšos skiriamos švietimo ugdymui / studijoms finansuoti. Jį gauna tiek valstybės (savivaldybių), tiek privačios švietimo įstaigos. Išskyrus privačias aukštąsias mokyklas – jos „studijų krepšelio“ negauna. Trūkstamas lėšas valstybės (savivaldybių) mokykloms skiria mokyklų steigėjas (įprastai juo yra savivaldybė). Aukštųjų mokyklų atveju tai yra valstybė. Privačios mokyklos gali trūkstamas lėšas surinkti įvesdamos mokestį už mokslą, gaudamos privačią paramą ir pan.

Švietimo įstaigų išorinius vertinimus organizuoja valstybinės institucijos. Išorinio vertinimo tikslas – užtikrinti kokybę.

Švietimo organizavimas ir struktūra

Vaikas privalo pradėti lankyti priešmokyklinio ugdymo įstaigą, kai tais kalendoriniais metais jam sueina 6 metai (priešmokyklinis ugdymas yra privalomas). Ugdymas yra privalomas iki 16 metų amžiaus. Tai reiškia, kad 16 metų asmuo privalomai baigė pradinio ir pagrindinio ugdymo programas. Mokinių progresas ir pasiekimai matuojami standartizuotais testais 2, 4, 6 ir 8 klasėse. Standartizuotas testavimas nėra privalomas. Jį gali inicijuoti pati mokykla ar savivaldybė. Testai, vertinimo instrukcijos ir rekomendacijos, kaip vertinti standartizuotų testų rezultatus, yra ruošiami centralizuotai nacionaliniu lygiu. Mokykla yra atsakinga už testavimo organizavimą ir vertinimo procedūras. Pagrindinių ugdymosi pasiekimų patikrinimas, vykstantis 10 klasėje (II gimnazijos klasėje), yra privalomas. Vidurinio ugdymo programa baigiama brandos egzaminais. Brandos egzaminų paskirtis – dvejopa. Viena vertus, brandos egzaminais įvertinami mokinio pasiekimai. Kita vertus, egzaminų rezultatai naudojami stojant į aukštąsias mokyklas. Besimokantiesiems yra suteikiama tam tikra laisvė rinktis mokymosi dalykus jau paskutiniais dvejais pagrindinio mokymosi metais. Tolimesniuose mokymosi etapuose besimokantiesiems suteikiama dar didesnė teisė formuoti savo mokymosi turinį.

Pagrindiniai iššūkiai

Pasiekimų lygmuo. PISA 2018 tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvos penkiolikmečių pasiekimai vis dar yra žemiau EBPO šalių narių rezultatų vidurkio. Palyginus 2018 metų rezultatus su PISA 2015 metų tyrimu, pastebima, kad pasiekimų lygis gerėjo nežymiai.

Švietimo įstaigų tinklas. Kitas iššūkis – didelis švietimo įstaigų tinklas, nebeatspindintis demografinių pokyčių. Pavyzdžiui, 2004-2005 m. m. švietimo įstaigose mokėsi daugiau kaip 563 tūkst. mokinių. 2018-2019 m. m. švietimo įstaigose mokėsi 322 tūkst. mokinių. Bendrojo ugdymo įstaigų tinklas po truputį mažėja. Pradėtas vykdyti valstybinių universitetų tinklo optimizavimas.

Mokytojas – (ne)prestižinė profesija. Dar vienas iššūkis – senėjanti ir sunkiai atsinaujinanti mokytojų bendruomenė. 40 proc. mokytojų yra 50-59 metų amžiaus, apytiksliai 30 proc. pedagogų bendruomenės sudaro 40-49 metų amžiaus mokytojai ir tik 3-5 proc. mokytojų yra mažiau nei 30 metų amžiaus. Pagrindinės priežastys, kodėl mokytojo profesija nėra patraukli, yra atlyginimo dydis (jis yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje), galimybės kelti profesinę kvalifikaciją ir nepatrauklus mokytojo įvaizdis visuomenėje. Nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. įvestas etatinis darbo apmokėjimo modelis. Išryškėjus jo ydoms, jis taisytas ir, esant reikalui, bus taisomas toliau.

Lyderystė švietimo įstaigose. Pradėjus švietimo įstaigų vadovų reformą, paaiškėjo, kad pritraukti naujus motyvuotus vadovus į švietimo įstaigas yra sudėtinga. Ateiti į mokyklą mokyklų vadovų nemotyvuoja nedidelis atlyginimas ir milžiniškos atsakomybės, administracinė našta, sudėtingas konkursas į vadovo poziciją, terminuota darbo sutartis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sudaryta darbo grupė ruošia priemonių paketą, kad vadovai norėtų ateiti į mokyklas ir atsinaujintų vadovų korpusas.

Pagrindiniai mokytojo profesijos bruožai

2017 m. rugsėjo 14 d. patvirtintas naujas Pedagogų rengimo modelis. Šis modelis siekia modernizuoti mokytojų rengimą. Pirmiausiai, į pedagogines studijas siekiama atrinkti iš tiesų motyvuotus būsimus mokytojus. Tam pradedama taikyti kompleksinė atranka – vertinami kandidato mokymosi pasiekimai, vertybinės nuostatos, motyvacija, asmeninės savybės. Studijų metu taip pat turėtų būti pakartotinai vertinamas studento tinkamumas profesijai.

Išlieka įprasti mokytojų rengimo modeliai – lygiagretusis ir gretutinis. Mokytojo profesiją taip pat galima įgyti baigus profesines studijas ir alternatyviais būdais. Pavyzdžiui, per įvairias programas tokias kaip „Renkuosi mokyti!“.

Teisės aktuose yra sudaromos mokytojams galimybės kelti profesinę kvalifikaciją. Ir iki modelio patvirtinimo Švietimo įstatyme buvo ir yra nurodyta, kad mokytojai turi kelti profesinę kvalifikaciją. Mokytojams turi būti suteikiamos bent penkios dienos dalyvauti kvalifikacijos kėlimo užsiėmimuose. Minėtu modeliu siekiama paskatinti mokytojus įgyti papildomą mokomojo dalyko ar pedagoginės specializacijos kvalifikaciją. Dirbantis mokytojas taip pat gali siekti aukštesnio kompetencijų lygmens. Kvalifikacijos nuolatinis kėlimas gali būti susiejamas su atlyginimo padidėjimu ar karjeros galimybėmis. Pedagogų rengimo modelyje pirmą kartą įtvirtinamas naujas pedagogų rengimo privalomas etapas – vienerių metų trukmės pedagoginė stažuotė. Ji bus privaloma pradedančiam mokytojui.

Švietimo sistemos etapai

Lietuvos švietimo sistema apima šias grandis:

Ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas. Lietuvoje ankstyvasis ugdymas priskiriamas neformaliajam švietimui ir jį sudaro ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas. Ikimokyklinis ugdymas nėra privalomas. Tėvams pageidaujant, vaikas gali būti ugdomas pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Ikimokyklinis ugdymas teikiamas vaikams nuo gimimo iki jiems pradedamas teikti priešmokyklinis ugdymas. Kad vaikas pasirengtų sėkmingai mokytis pagal pradinio ugdymo programą yra steigiamos priešmokyklinio ugdymo grupės. Jas privalo lankyti tie vaikai, kuriems tais kalendoriniais metais sueina 6 metai. Ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas gali būti organizuojamas ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo ugdymo įstaigose. Juos gali teikti laisvieji mokytojai arba kii švietimo teikėjai, atitinkantys teisės aktus. Ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas yra savivaldybių savarankiškoji funkcija.
Pradinis ir pagrindinis ugdymą. Vaikas pradedamas ugdyti pagal privalomojo ugdymo programą, kai jam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai. Jis/ ji privalomai ugdomi iki tol, kol sueina 16 metų. Pradinis ir pagrindinis išsilavinimas yra nemokamas valstybinėse įstaigose. Pradinis ugdymas trunka 4 metus. Šio ugdymo etapo tikslas − suteikti vaikams pagrindines žinias mokymosi, literatūros, socialinėse ir kultūrinėse srityse. Tokį ugdymą teikia pradinės mokyklos, progimnazijos, mokyklos-daugiafunkciai centrai. Pagrindinis ugdymas trunka 6 metus ir irgi yra privalomas. Jį vaikai pradeda maždaug 10-11 metų. Tokį ugdymą teikia progimnazijos, pagrindinės mokyklos, gimnazijos, daugiafunkciai centrai ir profesinės mokyklos. Švietimas yra privalomas iki 16 metų. Iki šio amžiaus mokinys dažniausiai yra baigęs pagrindinį ugdymą, t.y. 10 klasių.
Vidurinis ir povidurinis aukštojo išsilavinimo nesuteikiantis mokymas. Dvejų metų trukmės vidurinis ugdymas vykdomas gimnazijose. Profesinės mokyklos kartu su profesinio mokymo programa gali teikti pagrindinio ugdymo paskutinių dvejų metų ir vidurinio ugdymo programą. Pagal vidurinį ugdymą besimokantys mokiniai įprastai yra nuo 17 iki 19 metų. Povidurinis aukštojo išsilavinimo nesuteikiantis ugdymas yra vykdomas profesinėse mokyklose ir kitose įstaigose. Jose yra ugdomi mokiniai įprastai nuo 17-18 metų. Profesinio mokymo programos trunka nuo vienerių metų iki dvejų. Profesinis mokymas gali būti organizuojamas mokykline ar pameistrystės forma.
Aukštasis mokslas. Aukštojo mokslo studijos yra vykdomos universitetuose ir kolegijose. Jos yra teikiamos asmeniui, įgijusiam ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą. Teikiamų laipsnių struktūra yra suskirstyta į tris lygmenis: bakalauro studijas, kurios trunka 4 metus; magistro studijas, kurių trukmė – 2 metai; ir doktorantūros studijas, kurių trukmė – 4 metai. Nuo 2018 m. rudens į aukštojo mokslo sistemą įvedama trumpoji pakopa ir trumposios studijos. Trumpoji pakopa yra skirta įgyti kvalifikaciją pagal Lietuvos kvalifikacijų sandaros penktąjį lygį (ISCED 5). Trumpąsias studijas gali bendrai vykdyti kolegijos su profesinėmis mokyklomis, tai suderinusios su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Šiuo metu ruošiami poįstatyminiai teisės aktai trumposioms studijoms įgyvendinti.